---------------------------------------------------------------
© Copyright Ramunas Jaras
Email: [email protected]
Date: 8 May 1999
---------------------------------------------------------------
Labas rytas! Tai jau ankstyvas rytas!
TÁ rytÁ jis atsibunda plaÉiai ir nusiÀiovauja. Jo vardas - Steponas, virtuvÌje
jis verda vandenÂ.
Atidaro langÁ, pamato uÀ kampo nykstant sijono gabalÁ, po langais - Àmogaus
didumo ÒunÂ. Steponas palieka langÁ atidarytÁ.
Steponas trukteli viryklÌs rankenas - ko taip ilgai verda - ir traukia
 voniÁ, Éia Àvilgteli aukÒtyn, Àvilgteli Àemyn ir valosi dantis.
Ranka teka vanduo, laÒa ant ÀemÌs.
Vonioje Steponas rÖÀia kalbÁ sau  veidrodÂ. àodÀiai sunkiai eina iÒ burnos
pro ÒepetukÁ, bet jis Àeria juos kaip skiedras.
Stepono monologo fragmentas:
- AÒ Àinau Òit kÁ - jie jau gulÌs bejÌgiai, o mano dantys tik vÌl apsitrauks
nauja neÒvarumÛ plÌve! Jie vÌliau ieÒkos smarkiÛ kaip griaustinis ÀaibÛ,
o aÒ tik iÒsitrauksiu iÒ kiÒenÌs ÒepetukÁ! Tai - skirtumas tarp manÖs ir
jÛ, - Steponas duria pirÒtu  veidrodÂ, blyksteli keista Òviesa.
Steponas prisiminÌ kÁ tuoj tuoj darys, staigus rytmeÉio Ùpas iÒsisklaidÌ
tarsi vÌjas, Steponas susiraukÌ.
Jis iÒgirdo, kaip uÀ sienos sugirgÀdÌjÖs praslinko liftas.
-Vienas Àmogus, - tarÌ lÌtai, - vienas Àmogus. - Ir tai buvo paskutiniai
jo kalbos ÀodÀiai.
Vanduo be garso kapsÌjo  kriauklÌs skylÖ, ir naktis buvo jau seniai pasibaigusi,
- tai buvo rytas. Tai jau ankstyvas rytas! - AÒ eisiu  miestÁ! - iÒsiÒiepdamas
suÒuko jis. - Kur paskyriau pasimatymÁ Terapijai! - tarÌ Steponas ir Ìjo.
Aplinkui geso brÙkÒniuoti namÛ langai, iÒ namÛ stogÛ kyÒojo antenos, kai
kur augo medÀiÛ, taÉiau ir tie pliki, be lapÛ, - buvo Àiema, dvideÒimtojo
amÀiaus galas.
éia pat ritosi maÒinos - maÒina puiki, ratai nuostabÙs - sÌdintieji uÀ
vairÛ linksmai kraipÌ galvas ir plazdeno vÌliavÌlÌmis. DÀerÀgiantys dÙmÌ
sunkiablozinai - jie, skleisdami dÙmÛ ir kamuoliÛ gÙsius. GatvÌje kvÌpuoti
darÌsi sunkiau, girdÌjosi pÌsÉiÛjÛ ÀingsniÛ kaukÒkesys, nesigirdÌjo taÉiau
jÛ ÀvilgsniÛ dzingsÌjimo.
- Kokia laimÌ, - tarÌ Steponas, - kokia laimÌ, tuoj aÒ iÒvysiu TerapijÁ.
Steponas perlipo tvorÁ, sÌdo  autobusÁ, atvaÀiavo prie apÀvalgos bokÒto.
Jis Âlipo  stiklinÂ, aptaÒkytÁ purvu liftÁ, paspaudÌ rankenÌles. Liftas
sugirgÀdÌjo, kyla aukÒtyn. Steponas uÀvertÌ galvÁ. Terapija jau buvo ten,
- ji matÌsi iÒ apaÉios, Steponas nuleido akis. Liftas sustojo, pasislinko
 ÒonÁ, vÌl ÌmÌ kilti.
- Labas, Terapija, - tarÌ jis.
- Labas, Ugniuk, - tarÌ ji.
Jis paklausÌ:
- KodÌl Ugniuk?
Terapija parodÌ pirÒtu  emblemÁ ant jo palto - su miestu ir skrendanÉiu
iÒsiÀiojusiu raudonu gaidÀiu, kuriam vietoj uodegos buvo ugnis. Po emblema
buvo uÀraÒas: "SAUGOKITE MIESTá NUO GAISRû!"
Stonas tarÌ:
- Kaip gyveni?
- Gerai, - atsakÌ Terapija.
- Gal eime pasiÀvalgyti po miestÁ? - pasiÙlÌ Steponas.
- Kad ir iÒ Éia viskas matosi, - Terapija parodÌ pirÒtu  rÙkuose paskendusius
pastatus.
- Atrodo, kad nesimato, - tarÌ Steponas.
Terapija stovÌjo ir laukÌ.
IÒ tikrÛjÛ ji tik ir tetroÒko nuveikti kaÀkÁ naujo, naujo patirti. (Tai
jai vis nepavykdavo. GrÂÀusi namo iÒ kokios nors mÌsmalÌs, ji grÌsmingai
dauÀydavo sienas sugniauÀtais pirÒtais, rÌkdavo:
- KodÌl aÒ nenuveikiau nieko naujo, naujo nepatyriau?!)
òtai tokia Terapija buvo.
Steponas ÀiÙrÌjo  jos veidÁ ir mirkÉiojo.
IÒ tikrÛjÛ jam tik tiek ir buvo skirta - ÀiÙrÌti ir mirkÉioti.
òtai toks Steponas buvo.
Miesto aukÒÉiausiame pastate dingtelÌjo varpas, prijungtas prie laikrodÀio
mechanizmo. àmonÌs iÒgirdo j ir tarÌ:
- Jau vidurdienis. Nuo Òiol sakysime vienas kitam "laba diena".
Bet diena buvo Ùkanota.
- àinai, vaikeli, - tarÌ Steponas, monologÛ mÌgÌjas, - eisime mes su tavimi
 kavinÖ, iÒgersime karÒtai verdanÉios kavos, ÀiÙrÌsime kaip sklaidosi
jos dÙmai prie lubÛ ir leisime jai tekÌti gerklÌmis. Ir kalbÌsime apie
meilÖ, amÀinÁ kaip àemÌ. Kaip àemÌs planeta ir Òachtos, sminganÉios  jÁ.
O juk nieko baisaus, tos Òachtos. àemei tai tik smulkios adatukÌs - nieko
daugiau.
Terapija gÙÀtelÌjo peÉiais. IÒ tikrÛjÛ ji buvo iÒdidi. Palaidi jos plaukai
krito jai ant peÉiÛ... òtai tokia Terapija buvo.
Liftas sugirgÀdÌjo ir pajudÌjo Àemyn. ApÀvalgos aikÒtelÌ - tai Òen , tai
ten pagerbta ÀmoniÛ kojÛ, - tolo nuo jÛ Â dangÛ.
Jie nusileido ir Ìjo gatve. Steponas slystelÌjo. òtai toks Steponas buvo.
KavinÌje Òurmuliavo, visur Éia juodavo kavos skystis. àmonÌs sÌdÌjo uÀ
stalÛ ir dÀiaugÌsi Òiuo skysÉiu, todÌl uÀeiga taip ir vadinosi - kavinÌ.
- òtai, pagaliau, Terapija, mes sÌdime uÀ vieno stalo, - tarÌ Steponas,
sÌdÌdamas uÀ vieno stalo su Terapija. - òtai, pagaliau, galime paimti vienas
kitÁ uÀ rankÛ, ir mirksint Àvakei, mirksÌti viens kitam paslaptingus Àenklus.
éia priÌjo kelneris:
- Laba diena. Linkiu maloniai praleisti laikÁ. Ko pageidautumÌt?
- Arbatos, - tarÌ Steponas. Terapija tylÌjo.
- Kaip tai arbatos, - tarÌ kelneris susierzindamas, darydamas keistus judesius
pirÒtais, - Éia gi kavinÌ.
- Atleiskite, - tarÌ Steponas, - arbata maÀiau kainuoja.
Kelneris dingo.
- Terapija, - tarÌ Steponas, - Òtai dar kas...
Tuo metu kelneris kerÒydamas pernelyg staigiai suktelÌjo magnetofono rankenÁ,
kavinÌ subliuvo.
- CHA-A! - ÒaukÌ garsiakalbiai, - CHA, ANA-A, CHA!!!
Muzika pritilo, bet Steponas jau buvo praradÖs amÁ.
- Taip, - burbtelÌjo jis, - taip.
Terapija sÌdÌjo ir laukÌ. Steponas tapo niÙrus, padÌjo smakrÁ ant dviejÛ
kumÒÉiÛ, sudÌtÛ viens ant kito.
- Terapija, - tarÌ jis. - Papasakosiu tau istorijÁ-mintÂ, atÌjusiÁ man
ÒÂryt  galvÁ. àmonÌs - atÌjo man ta mintis - yra sudÌtingi. JÛ kojos tik
dvi, ir kopdami  kalnÁ purvinais Òlaitais, jie pastato vienÁ kojÁ ir ji
laikos tvirtai, jie pastato antrÁ ir jei Òi paslysta, ir jei pirmoji taip
pat, kabindamiesi ÀemÌs, dardÌdami neÒvariu Àvyru, - buvÖ nesulaikomai
didingi sutvÌrimai - jie guli. Kaip jie gali judÌti tokiu primityviu bÙdu
- viens du, viens du - kai aplinkui Òitiek purvo? Tai jiems nedaro garbÌs.
"NusikalbÌjo", - pagalvojo Terapija.
Steponas ÌmÌsi arbatos. Terapija sÌdÌjo perkreipusi lÙpas, ÀiÙrÌjo  jÂ.
O jis gi ÀiÙrÌjo tik  arbatÁ. Steponui buvo nejauku, jis nedrÂso pakelti
akiÛ Â TerapijÁ. "KodÌl ji taip elgiasi", - galvojo. UÀ tai jam
galvoje ÌmÌ gimti begalÌ minÉiÛ apie bÙrimÁ iÒ arbatos tirÒÉiÛ.
Ir staiga pro duris ÂÌjo dar viena lankytoja. ApsiÀvalgiusi raudonomis
akimis, pamatÌ TerapijÁ.
- Tera, - tarÌ ji ir pasuko prie Terapijos.
- Asta! - tapo aktyvia Terapija, - kaip Éia atsiradai?
Asta atsisÌdo prie Terapijos. Ji buvo ÀemesnÌ uÀ TerapijÁ, turÌjo samurajaus
veidÁ. Steponas kostelÌjo, gudriai, kaip jam atrodÌ, Òypsodamasis tarÌ:
- JÙs jÁ vadinate Tera ar Terra?
Jos abi blogom akim paÀiÙrÌjo  jÂ. Asta norÌjo sakyti, bet Terapija pasakÌ
pirmoji:
- Nekreipk dÌmesio  ÒitÁ idiotÁ, - Terapija paÌmÌ AstÁ uÀ rankos, - geriau
papasakok, kaip gyveni.
SteponÁ pritrenkÌ Terapijos epitetas. Jis atÒlijo, jo Àandikaulis atkaro.
Jei Steponas bÙtÛ neturÌjÖs lÙpÛ, visi bÙtÛ pamatÖ, kad jo virÒutiniai
dantys nesilieÉia su apatiniais. Steponas apdujÖs stebÌjo ÒiÁ scenÁ:
- Ojoj, Terapija, - tarÌ Asta, paimdama TerapijÁ uÀ antros rankos, ÀiÙrÌdama
jai  akis, - viskas ritas velniop.
Terapija paguodÌ AstÁ, kad gal ne.
Asta tÖsÌ:
- AÒ... mane iÒmetÌ iÒ darbo, aÒ jau daugiau ten negrÂÒiu, aÒ praktiÒkai,
- ji pakÌlÌ kairÖ rankÁ prie akiÛ, jos lÙpos iÒsikreipÌ.
- Manyje tiek visko susikaupÌ! - lÙÀtanÉiu balsu tarÌ Asta ir staigiu judesiu
ÂsirÖÀÌ Terapijai  petÂ.
- O be to, - tarÌ nuo peties, - mane paliko Jisai!
Terapija apkabino jÁ, patirties pilnu Àvilgsniu karÉiai ÀiÙrÌjo kaÀkur
 kampÁ.
Asta raudojo, Terapija sÌdÌjo.
Tai truko ilgai.
Steponas Àvilgt ten, Àvilgt Òen ir atsiminÌ voniÁ, kurioje valÌsi dantis
ÒÂryt, judes iÒtiestu pirÒtu  veidrodÂ, Âsivaizduojant, kad ten sÌdi
nematomas klausytojas. Kur laikÁ Steponas vartaliojo Ò Âvyk galvoje,
paskui iÒplÌtÌ akis, ÌmÌ kai kÁ suprasti.
Steponas apÀiÙrÌjo savo pirÒtÁ.
òis pirÒto galas, - suprato Steponas, - Ò rytÁ pradÙrÌ veidrod kiaurai.
Ten, uÀ stiklo stovÌjo irgi Steponas, ir kai veidrodis tapo pradurtas,
Steponas uÀ veidrodÀio atgijo. Jis ÌmÌ judÌti nepriklausydamas nuo Stepono,
esanÉio Éia, ir tik iÒ pirmo Àvilgsnio atrodÌ, kad jie abu juda sinchroniÒkai.
Tai buvo apgaulÌ. VisÛ pirma, skyrÌsi jÛ mintys, paskui Àvilgsniai ir galiausiai
- judesiai. Taip, Steponas, esantis Òioje veidrodÀio pusÌje, galÌjo to
nepastebÌti. Bet Steponas anoje pusÌje - atvirkÒÉiai. Visiems gi aiÒku,
kad bÙdamas anapus, gali suprasti daug daugiau.
...Tas momentas, kai veidrodis tapo pradurtas, kai pirÒto galiukas trumpam
pabuvojo ne Éia, kuris viskÁ pakeitÌ, tas momentas paskui daug reiÒkÌ Stepono
gyvenime.
Jam pasidarÌ baisu - kas dabar bus?
VÌl pasireiÒkÌ barmenas, Âjungdamas skambÌti nepaprasto groÀio muzikÁ.
- Laily, laily, - rÌkÌ garsiakalbiai.
Asta sureagavo. Ji staigiai pakÌlÌ galvÁ ir paÀvelgÌ Terapijai  akis.
- Te-ra-pi-ja! - suÒuko aÒarota burna, - ar atsimeni, Terapija!
- Atsimenu, atsimenu, - tarÌ Terapija.
- Mes visada Òokdavome, kai ji grodavo! - suÒuko Asta.
- Atsimenu, atsimenu, - tarÌ Terapija.
- Te-ra-pi-ja! - suÒuko Asta, - mes visada Òokdavome!.. Visada!.. A!
Asta vÌl ÂsikniaubÌ Â TerapijÁ, laikydama jÁ uÀ atlapÛ, rÌkdama, kad Òokdavo.
Muzika iÒ garsiakalbiÛ griaudÌjo rami ir tyli. Terapija sujudÌjo, ÀvilgtelÌjo
 SteponÁ ir iÒ lÌto atsistojo. Asta dunkstelÌjo galva  stalÁ. Terapija
iÒÌjo  kavinÌs vidur ir - pamaÀu ÌmÌ Òokti, kraipydama klubus.
Terapija Òoko.
Diena nepavyko.
Steponas lÌtai, tarsi miglos gabalas, atsistojo.
- AÒ einu iÒ Éia, - tarÌ jis sau.
Ir Steponas Ìjo.
Jis vaikÒÉiojo gatve susiraukÖs, tarsi bandydamas kaÀkÁ prisiminti. Jis
atsidÙrÌ prie lifto, truktelÌjo jo duris, durys neatsidarÌ.
Jos plevÌsavo atsilupusiais skelbimais.
"Eime toliau, - pasakÌ Steponas.
Jis pasiekÌ voniÛ parduotuvÖ. éia stovÌjo Àmogus ir kaÀkÁ kalbÌjo praeiviams,
kurie jo nesiklausÌ. TurbÙt tai buvo parduotuvÌs savininkas, siÙlantis
ÀmonÌms uÀsukti vidun. (Niekas Òiais laikais nesidomi voniomis).
Steponas vaikÒÉiojo parduotuvÌs viduje, apÀiÙrinÌdamas Âvairiausias vonias.
Vienos buvo paprastos, kitos spalvotos, treÉios su motorais. Prie kiekvienos
vonios stovÌjo po graÀiÁ merginÁ, besiÒypsanÉiÁ nuo ausies iki ausies.
(KaÀkas buvo prispjovÖs  vienÁ iÒ voniÛ).
Steponas ÌmÌ sunkiai kvÌpuoti, iÒgriuvo iÒ parduotuvÌs gatvÌn, ÌmÌ Àingsniuoti
ja. Metams bÌgant, kvÌpuoti mieste darÌsi vis sunkiau, dabar gi buvo beveik
neÂmanoma.
Jis Âsivaizdavo stovÂs lauke - uÀ miesto. Ne mieste, nereikia miesto, niekur,
ne mieste!
Jis stovÌjo lauke ir kvÌpavo.
Tada Steponas tik Àvilgt  laikrodÂ! Steponas krÙptelÌjo!
- Jau pusÌ trijÛ! - tarÌ jis ir krÙptelÌjo.
PusÌ trijÛ kaip paÒÌlÖs sukosi aplink SteponÁ. Steponas iÒ nekantrumo sutrepsÌjo.
Steponas pasileido bÌgti. Jis pasuko uÀ kampo, paskui dar uÀ vieno ir dar
uÀ vieno. Paskui pasuko uÀ kito kampo, paskui dar uÀ kito, dar uÀ kito.
Paskui pabandÌ pasukti uÀ visÛ kampÛ iÒ karto - kampai atsigrÖÀÌ ir Âsistebeilijo
 jÂ. Steponas pribÌgo autobusÛ stotelÖ, netoli smygsojo stulpas su skardos
staÉiakampiu, smarkiai sÙkuriuojanÉiu maÒinÛ sukeltame vÌjyje. Steponas
net neÀvilgtelÌjo  jÂ.
- GreiÉiau, greiÉiau, - kalbÌjo jis, lipdamas  autobusÁ
1993, 1995 5-6
ðÏÐÕÌÑÒÎÏÓÔØ: 1, Last-modified: Mon, 17 May 1999 15:05:55 GmT